Mintys apie senelius

Nebesakome, kad turime senų žmonių. Visi jauni, tik jų gyvenimai amžėja. Dalis oriai priima savo senatvę, didžiuojasi pražilusiais plaukais, raukšlėtomis rankomis, gyvenimo patirties išvagotais veidais. Tačiau kiti desperatiškai bėga nuo senatvės, pasitelkdami plastinę chirurgiją ir visą grožio industriją, net keisdami įprastą žodyną: aš ne senelis, o senjoras. Pačiam žmogui galbūt senjoro statusas tarsi ir nukelia jo senėjimą, bet kartu iš anūkų atima didžiausią svajonę turėti senelį ir močiutę. Aš tikrai nenorėčiau vietoje jų senjoro ir senjorės. (Kunigas Ričardas Doveika)

Sulaukęs savojo rudens ne vienas atsigręžiame atgal ir perkainojame gyvenimo derlių. Kas buvo svarbu anksčiau, nebūtinai rūpės dabar. Atsiranda daugiau laisvo laiko, išminties, kantrybės, atsiranda noras tuo dalintis su mums brangiais žmonėmis. Tad ar atrasime ką nors svarbiau už anūkus – tuos, kurie ateina mūsų pratęsti, tuos, į kurių mažas širdeles ir protus norėtųsi berti brandžias mūsų patirties sėklas? (Psichologė Aušra Kurienė)