Eilės apie meilę

Meilė pilna švelnumo svaigaus,
Nors būta klaidų ir skausmo gilaus,
Bet vis tokia pat ji dar ilgus metus,
Tvirta bus - tai stebuklas puikus.

Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami,
Audrina protą kančia maloni.
Žavesį keičia sunkus liūdesys -
Jeigu tu myli, laimingas esi.
(Vokiečių rašytojas Johann Wolfgang von Goethe)

Meilė šviesią dieną apsireiškia,
Matai, o rodos - sapnas tai.
Ir išgirsti jos kalbą aiškią,
Ją vejas gėlėti žiedai.

Tyriausią jausmą žmonės meile užvadino. 
Jis toks galingas, bet kartu trapus. 
Labiau svaigina už saldžiausią vyną, 
Praradus jį gyvenimas apniuks... 

Mylėt - vadinasi gyvent,  
Ne vien tik būti! 
Kvatot iš laimės 
Per didžiausią liūtį. 
Bristi per pusnis lyg kelių, 
Ir jaust, kad būt geriau negali! 

Nesidairyk man krintančių žvaigždžių, 
Neskink nė rožių raudonų, 
Neslėpk tik savo nuostabių akių, 
Ir žodžių meilės kupinų! 

Reikia vėjo medžiams sušukuoti, 
Gėlėms žydėti - Saulės šilumos, 
Lietaus - žemei pavargusiai išprausti, 
O man reik Tavęs- 
Taip trokštu išbučiuoti! 

Tu man kaip tyro oro gurkšnis,
Tirpstu iš lėto nuo tavų delnų
Vaiski gelmė akių svaigina-
Eime kartu gyvenimo keliu.

Meilė neklausia kuo esi vardu,
Ir kas tu toks jai nesvarbu.
Prieina ji prie tavo lango
Ir tyliai šnabžda - ateinu...