Mintys apie gamtą

Bičių dūzgimas, dobilų raudonumas, šieno kvepėjimas. Mes viso to pasiilgstam savo dideliam mieste. Joks miestas neatstos tų paprastų daiktų. (Filmų kūrėjas Jonas Mekas)

Gamta – stabili, ryžtinga, nebijanti baigtis ir prasidėti, ji begalinė ir preciziška iki ląstelės, joje nėra streso, tik suvaldyta ir išreikšta jėga. Gamta – geriausia mokytoja, kai nežinai, nuo ko pradėti tvarką savo vidiniame balagane. Ir tu ten – visada laukiamas. (Dainininkė Jurga Šeduikytė)

Gamtoje atsikratau pojūčio, kad esu visagalis ir būtinai privalau kažką nuveikti. Gamta – didinga. Malonu įsisąmoninti, kad ir aš esu jos dalis. (Psichologas Gintaras Šmatavičius)

Ar žinote, kas greičiausiai auga pasaulyje? Kapinės ir šiukšlynai. (Meteorologė Audronė Galvonaitė)

Žmogus įprato visur jaustis šeimininku. Tu, žmogau, gamtoje esi svečias, toks pats svečias, kaip ir ta zylė, kaip ir ta skruzdė. Vienintelis tavo pranašumas – tai, kad turi protą ir laisvą valią prisiimti atsakomybę. (Teatro režisierius Gintaras Varnas)

Gamta – tai mūsų didžiulė socialinė, visuomeninė, kultūrinė vertybė. Iš esmės – mūsų identiteto pamatas, nes ir mūsų kalba ateinanti iš gamtos, ir mūsų pirmasis tikėjimas ateinantis iš visa to, kas aplink gyva: medžių, žvėrių, dangaus kūnų – mūsų sesių ir brolių, kuriuos po šiai dienai taip gražiai apdainuojame. Tik pamirštame, iš kur tas mūsų pamatas yra išaugęs – iš ten, ką dabar taip negailestingai kertame. Todėl mano riksmas – nepjaukime šakos, ant kurios sėdime. Mes esame gamtos vaikai, jos palikuoniai, tik atitolome nuo jos per savo godumą, norėjimą būti išskirtiniai, geresni, turėti vis daugiau – valdžios, pinigų. Mes pamiršome savo vaikystę, savo tėvų vaikystę, prarandame šaknis ir pamatą, ant ko stovime. Mes pamiršome gyventi giliai. Dabar viską gali išspręsti technologijos, bet taip netenkame ryšio su gamta, baigdami ją dar ir visiškai sunaikinti. Bet niekas nebemąsto, kas bus po to, kokia bus ateitis. O ateitį mes kuriame dabar. Šiame sumišime mes galime prarasti savo tėvynės žalią spalvą. (Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker)

Žmonės saugo tada, kada myli. O myli tada, kada pažįsta. Dabar miškai priklauso žmogui: jis pjauna, aria, sėja, vėl pjauna. Svajoju, kad kur kas didesni plotai priklausytų pačiam miškui, pačiai gamtai. Geriausiai mišku rūpinamasi, kai jame nieko nedaroma, taip leidžiant sengirei su tūkstančiais įvairių gyvybės formų bręsti, augti, klestėti. (Gamtininkas ir režisierius Mindaugas Survila)

Grąžinkite savo vaikams vaikystę! Tėveliai bijo gamtos labiau už vaikus. O jei vaikas nuo mažens tos gamtos nepamatys, nesušlaps kojų, neištaškys balų, neįsidilgins – tai jis nelabai supras gamtos ir nelabai jam rūpės ta apsauga. Veskitės savo vaikus į gamtą. Plaukit baidarėms, nakvokit prie laužų, šerkit uodus. Kad vaikai tą pajustų. Kas saugos gamtą, jeigu mes tų vaikų neužauginsim? (Botanikas Mindaugas Lapelė)

Laimingas yra tas gyvūnas, kurio žmogus nekankina, o su meile juo rūpinasi ir gerbia, laikydamas tvariniu, panašiu į save ir sutvertu kur kas galingesnės jėgos, kurią vargu ar kada suvoksime. (Kanadiečių kompozitorius ir rašytojas David Baird)

Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. (Prancūzų gamtininkas Jean-Baptiste Lamarck)

Mus supanti nuostabi gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių. (Vokiečių rašytojas Johann Wolfgang von Goethe)

Gamta, kaip didis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą. (Vokiečių poetas Heinrich Heine)

Tie, kas nors vieną kartą akis užvertę į šakomis dangų remiantį medį, matę pavasarį po ką tik nulijusio lietaus išsiskleidusį gėlės žiedą, žydinčiame vasaros lauke besidarbuojančias bites, skruzdėlę, į skruzdėlyną skubančią su, rodos, jos jėgoms per sunkia našta, negali nė akimirkai suabejoti gamtoje egzistuojančia harmonija ir jos grožiu. (Humanitarė Dalia Cidzikaitė)