Svarbiausias dalykas yra stengtis išsaugoti švarią ir šviesią dvasią

Ar bijau mirties? Meluočiau, jei atsakyčiau, kad ne, ir netiesą sakyčiau, jei tarčiau, kad bijau. Suktas klausimas. Kiekvienas žmogus, kaip ir kitas gyvis, yra fiziologinis padaras, turintis nuo jo išprotavimų nepriklausančią, natūralią, gautą iš gamtos skausmo, kentėjimų ir mirties vengimo reakciją. Kai pradedi dusti, išsigąsti, nes trūksta oro. Bet žiūrint iš metafizikos taško, jei esi tikintis, tai tos mirties ir nėra, nes esi gavęs pažadą – jei nenužudei savo sielos, gausi atlygį – amžinąjį gyvenimą. Paprasčiau tariant, tavo dvasiai nieko neatsitiks. Taigi visiškai nėra ko bijoti, ir tai guodžia. Dabar gyvenu aiškiai supratęs vieną mintį, kad svarbiausias dalykas yra stengtis išsaugoti švarią ir šviesią dvasią. Man tai ir yra gyvenimo ir kūrybos gilioji prasmė. O ar mes sodiname medžius, ar žiedžiame puodus, ar auginame vaikus, ar rašome eilėraščius, tai neesminis skirtumas, jei tą darome nemeluodami nei kitiems, nei patiems sau. (Poetas Liudvikas Jakimavičius)