Apie triukšmą ir tylą

Triukšmą kaip nedalomą šiuolaikybės akcentą mes visi pažįstame ir pripažįstame. Netgi laikome reikalingu, būtinu, neišvengiamu. Su kuriuo reikia susitaikyti ir netgi jį pamėgti. Jis praktiškai beveik užliejo mūsų kasdienybę, tapo jos fonu. Ir mes taip pripratome prie šito foninio triukšmo, kad visa kita, kas nėra triukšmas, ima mus gąsdinti ir gluminti. Jeigu negirdi pats savęs ir pats savęs bijai, tai kaip suprasi kitą? Kaip jį išklausysi, priimsi, pakęsi? (Rašytoja Renata Šerelytė)