Gilios mintys apie vienatvę

Dauguma žmonių vienatvę traktuoja kaip vieną pagrindinių gyvenimo tragizmo priežasčių. Vienatvė tampa prakeiksmu ir destruktyvia jėga, jei jos apsireiškimo žmogaus gyvenime priežastis yra glaudžiai sietina su kitų žmonių buvimu ar nebuvimu šalia: kiekvienas į pasaulį atėjome pavieniui ir lygiai tos pačios vienatvės vedami būsime pasišaukti anapus. Todėl kiek absurdiška būtų reikalauti nuolatinio kitų žmonių dėmesio savo iš vienišumo gimusio skausmo balsui nutildyti, o negavus jokio atsako pulti gailėti savęs. Prisijaukinęs vienatvę, žmogus yra pajėgus priartėti prie giluminio savęs pažinimo. Tiktai vienatvėje, kai žmogaus kūniškos ir dvasios ausys nėra užguitos tuščios buities šurmulio ir atviros širdies balso skelbiamoms žinioms. Vienišos valandos yra unikalios tuo, jog būtent jomis yra nutapomi šedevrai, parašomos iškalbingiausios eilės, kvapą gniaužiančios knygos, taip pat gimsta genialiausios idėjos. (Filologė Karolina Šiaulytė)